Brūkšninis kodas

Brūkšninį kodą sudaro skirtingo pločio lygiagrečių brūkšnelių ir tarpelių kombinacija. Brūkšniniu formatu užkoduojami duomenys, susiejami su tam tikra informacija apie produktą, logistinį vienetą ar kitą objektą. Tokie duomenys paprastai apima produkto pavadinimą, prekės ženklą, produkto kiekį, pakuotę, technines savybes ir t.t.

Brūkšninio kodo idėja gimė 1948 m., kai vienas jo išradėjų Bernardas Silveris nugirdo inžinerijos fakulteto dekano ir prekybos tinklo prezidento pokalbį apie automatizuoto produktų informacijos nuskaitymo problemą. Po ketverių metų jo kolega Normanas Josephas Woodlandas jau gavo patentą šiam išradimui. Tiesa, į Lietuvą brūkšninis kodas keliavo net kelis dešimtmečius.

Tik sukūrus brūkšninius kodus naudojo JAV geležinkeliuose riedmenims žymėti, o vėliau juos imta taikyti kelių mokesčiams rinkti ar transportui žymėti. Visgi tikroji komercinė sėkmė pasiekta tik tada, kai brūkšninius kodus pradėta naudoti prekybos vietų atsiskaitymo kasose. Tada ir suvokta, kad jie iš tiesų gali pasitarnauti verslui.

1974 m. birželį „Wallmart” prekybos centre nuskaitytas pirmasis UPC (Universalus produkto kodas) ant produkto, kuriuo tapo „Wrigley’s” kramtomosios gumos pakuotė. O brūkšninių kodų naudojimo Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse dar teko palūkėti apie 20 metų. Pirmasis produktas, pažymėtas lietuvišku brūkšniniu kodu, buvo kremas „Margarita”.

Brūkšninių kodų naudojimas padeda sutaupyti lėšų, užtikrinti informacijos tikslumą ir patikimumą, produktams greičiau pasiekti vartotoją. Automatiškai nuskaitomą brūkšninių kodų informaciją lengviau apjungti, ja keistis, todėl didėja informacijos skaidrumas ir atsekamumas. Taip sutaupoma tiek žmogiškųjų išteklių, tiek finansinių kaštų, sumažėja žmogiškųjų klaidų galimybė.

 

Keisčiausios milijono vertos idėjos

1. Akmeninis augintinis. Vyrukas vardu Gary Dahl sugebėjo parduoti krūvas akmenėlių ir vos per keletą mėnesių tapti milijonieriumi. Gary (toliau vadinsiu jį Gariu) nusprendė pardavinėti į šieno kupetą įsodintą akmenėlį po $3.95 ir nuo kiekvieno pardavimo uždirbdavo maždaug po $3. Žinoma, jog per pirmus šešis mėnesius Gario iniciatyva uždirbo apie $15.000.000. Tai reiškia, jog akmenėlių buvo parduota… Tuoj išsitrauksiu skaičiuotuvą… Uhm, maždaug 5 milijonus? Ką gi, belika tik nulenkt žemai galvą ir pagūglinti, kur galėčiau pats tokį įsigyti.

2. Geltonų šypsenėlių veidukai. Tikiuosi žinote, apie ką kalbu? Būna kartais tokie plastmasiniai maišeliai arba įvairaus kirpimo marškinėliai, ant kurių pavaizduotas geltonas išsišiepęs veidukas. Juk tikrai tokių būna – man nesisapnuoja, tiesa? Žodžiu, pasirodo, kad linksmosios šypsenėles yra patentuotas produktas ir jų patentas priklauso amerikiečiams Bernard ir Murray Spain. Iš 1970-aisiais gimusios gana absurdiškos idėjos bendrai uždirbta jau gerokai virš 500 milijonų JAV dolerių.

3. iFart išmanioji programėlė. Ši istorija primena kaip vieną iš tų absurdiškų nutikimų, kurie dedasi daugelio galvose po trečios paros “pjankės“. Nežinau, ką paauglystėje vartojo Joel Comm, bet vieną dieną jam šovė mintis sukurti bezdančią programėlę ir parduoti ją po $0.99 už vienetą. Žinoma, ilgai nelaukęs jis ėmėsi savo genialiosios idėjos įgyvendinimo ir… Tapo milijonieriumi. Tiesa, milijonieriumi jis netapo, bet 400 tūkstančių “žalių“ vis tik sugebėjo uždirbti. Įdomu, ko sugebėtume pasiekti, jei kiekvienas su tokiu pat įkarščiu aukotume labdarai kaip kad perkame iFart? 🙂