Brūkšninį kodą sudaro skirtingo pločio lygiagrečių brūkšnelių ir tarpelių kombinacija. Brūkšniniu formatu užkoduojami duomenys, susiejami su tam tikra informacija apie produktą, logistinį vienetą ar kitą objektą. Tokie duomenys paprastai apima produkto pavadinimą, prekės ženklą, produkto kiekį, pakuotę, technines savybes ir t.t.
Brūkšninio kodo idėja gimė 1948 m., kai vienas jo išradėjų Bernardas Silveris nugirdo inžinerijos fakulteto dekano ir prekybos tinklo prezidento pokalbį apie automatizuoto produktų informacijos nuskaitymo problemą. Po ketverių metų jo kolega Normanas Josephas Woodlandas jau gavo patentą šiam išradimui. Tiesa, į Lietuvą brūkšninis kodas keliavo net kelis dešimtmečius.
Tik sukūrus brūkšninius kodus naudojo JAV geležinkeliuose riedmenims žymėti, o vėliau juos imta taikyti kelių mokesčiams rinkti ar transportui žymėti. Visgi tikroji komercinė sėkmė pasiekta tik tada, kai brūkšninius kodus pradėta naudoti prekybos vietų atsiskaitymo kasose. Tada ir suvokta, kad jie iš tiesų gali pasitarnauti verslui.
1974 m. birželį „Wallmart” prekybos centre nuskaitytas pirmasis UPC (Universalus produkto kodas) ant produkto, kuriuo tapo „Wrigley’s” kramtomosios gumos pakuotė. O brūkšninių kodų naudojimo Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse dar teko palūkėti apie 20 metų. Pirmasis produktas, pažymėtas lietuvišku brūkšniniu kodu, buvo kremas „Margarita”.
Brūkšninių kodų naudojimas padeda sutaupyti lėšų, užtikrinti informacijos tikslumą ir patikimumą, produktams greičiau pasiekti vartotoją. Automatiškai nuskaitomą brūkšninių kodų informaciją lengviau apjungti, ja keistis, todėl didėja informacijos skaidrumas ir atsekamumas. Taip sutaupoma tiek žmogiškųjų išteklių, tiek finansinių kaštų, sumažėja žmogiškųjų klaidų galimybė.
Techienos 